vėslas

vė́slas sm. (1) DŽ 1. NdŽ, Auk, Lš, Lzd kuokštas, gabana: Vė́slas mėšlo [ant šakių] Ukm. | Tep slenka plaukai, vė́slais puola Švn. Sniegti tokiais vė́slais Lp. 2. Lš, Lzd, Sn šūsnis, krūva: Ant stalo gulėjo vėslas laiškų sp. Patašys išsikrapšto iš kišeniaus storą piniginę, ilgai knisasi vėsle pinigų ir apmoka Db.